Tiesos sakymas – patyčių sinonimas

Vaikučiai piktinosi – valdžia pratęsė mokslo metus net dviem savaitėmis, ir, užuot laisvai bimbinėjusi, jaunoji karta buvo priversta per tokius karščius dusti klasėse.

Tiesa, mokyklos nesugebėjo mokomus dalykus išdėstyti taip, kad krūvis mokiniams būtų išdėstytas vienodai, gal kad tiems dalykams, kurie mokiniams sunkiau sekasi, būtų daugiau dėmesio skirta ar jie per tas papildomas savaites būtų pakartoti...

Bet apie tai nedaug buvo šnekama. Mat šitą darbą mokytojai turėjo padaryti, o daliai mokytojų gerai yra taip, kaip yra, kad tik mažiau darbo, dalis mokytojų pas mus šventos karvės (prisiminus lyčių lygybę – ir šventi buliai), todėl jų geriau neliesti.

Todėl tos dvi savaitės daugelyje mokyklų buvo skirtos edukacijai. Kas tai yra – kiekvienas supranta, kaip nori. Jeigu ekskursija į karvių fermą – irgi edukacija, tegul. Vaikučiams visa tai nieko, tačiau to nepasakysi apie tėvelius. Mat už ekskursijas reikia mokėti, ir nepigiai. 

Laimei, daug kur ir ekskursijos buvo neprivalomos, ir į tai, kad vaikučiai su tėvais atostogauti išvažiavo, daugelis mokytojų žiūrėjo pro pirštus. Perfrazavus vieną patarlę – vaikai iš ratų – ratams lengviau.

Bet žurnaliūgos apie tai mažai kalbėjo. Pagrindinė tema buvo – valdžia neturi sąžinės, versdama vaikučius tokiame karštyje sėdėti pamokose. Girdi, tai jau patyčios.

Patyčios – pas mus labai mėgstamas žodis. Patyčios pas mus matomos visur, ir su jomis negailestingai kovojama, negailint pinigų – tų, kurie su jomis kovoja, atlyginimams. Kad vaikučiai nepatirtų patyčių jau nuo pirmų mokyklinių dienų, ketverius metus jiems nerašomi pažymiai, kitaip tariant, nevertinamos žinios. 

Tai irgi ne tik noras apsaugoti vaikus nuo psichologinių traumų, bet ir būdas kovoti su patyčiomis. Įsivaizduokite, jeigu jau pirmose klasėse paaiškės, kas yra kas, ir tinginys ar žioplys taip ir bus vadinamas. O tai jau patyčios, kurios dabar nusikelia į aukštesnes klases. 

Bet ir tada „draugai“ žiopliu „draugą“ gali vadinti, o mokytojai – šiukštu. Mokytojai tiesos sakyti negali. Net tokią „socialinę“ reklamą radijas vienu metu transliavo, kur nemokša taip ir vadinamas – o tai jau negerai.

Mokykloje laimingiems vaikučiams sukuriamos šiltnamio sąlygos. Grįžkime prie tų dviejų papildomų savaičių, kurias vaikučiai turėjo sėdėti karštyje. Vargšai vaikučiai. O vyriausiems iš tų vaikučių jau po aštuoniolika, po metų mokyklą baigs, ir tada jau niekas jų nepagailės, kad karštyje dirbti reikia.

Tiesa, tokių, kurie pradės dirbti, pas mus nedaug. Pas mus vaikučiai mokykloje nebuvo blogais pažymiais traumuojami, tai visi stengsis gauti diplomą. Vėl – negi traumuosi, tegul ima tą diplomą, negi gaila. Žinoma, jeigu už tai buvo sumokėta. O paskui, sakysim, gydytojai nesigydo pas buvusius bendrakursius...

Bet gal ir netiesa, kad su patyčiomis tik mokykloje kovojama. Dar ir moterys kovoja. Keista, kad iš vyrų kažkaip nesityčiojama, keista ir neteisinga, nes turi būti lygybė, visiems vienodos sąlygos. Kita vertus, gal čia ta nelygybė ir pasireiškia... 

Kaip tik neseniai Lietuvoje lankėsi Monika Levinski, ta pati, kuri Ovaliame kabinete, po to įvykio pradėtame vadinti Oraliniu, turėjo kažkokių santykių su tuometiniu JAV prezidentu Bilu Klintonu ir jo cigaru. Po tų santykių Bilas vos išsaugojo prezidento postą, nes Monika apdairiai išsaugojo suknelę su „įkalčiais“.

Dabar Monika važinėja po visokias moterų sueigas ir guodžiasi, kad tada buvo ne taip suprasta, kad tai buvęs ne lytinis nusikaltimas, o „piktnaudžiavimas valdžia“, ir jeigu tuo metu būtų buvęs tas judėjimas „mietu per galvą“, ji būtų buvusi ne tokia vieniša ir iš jos nebūtų tiek tyčiotasi. Net įdomu, ką tada būtų teisę – cigarą? 

Dėl vieno sunku ginčytis: ir šiuo atveju Monikos taip, kaip anksčiau, nebepavadinsi. Apskritai tiesos šiais laikais geriau nesakyti. Netiesa? Pabandykite kvailį pavadinti kvailiu. 

JP.lt nuotr.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje