viagra super force buy over internet

Vaikai kaip prekė

Ir vėl buvo proga rašyti ir šnekėti apie tai, kas „sukrėtė visą Lietuvą“. Man atrodo, kad ši frazė gerokai nuvalkiota ir net praradusi savo prasmę. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs visi tie sukrėtimai dažniausiai nejaudina, nes yra pakankamai savo problemų, o ir kokia nors tragiška istorija tokia dažniausiai tampa tik tada, kai paliečia tavo artimuosius ar bent pažįstamus. Galų gale, juk tūkstančiai žuvusių kur nors tolimoje šalyje per žemės drebėjimą ir mūsų žurnalistams rūpi kur kas mažiau, negu pora jaunų girtuoklėlių, užsimušusių Žemaitijos ar Aukštaitijos keliuose...

Vaikų paėmimas iš kauniečių šeimos, kuris irgi „sukrėtė Lietuvą“ ir „padalino žmones į dvi stovyklas“, yra šiokia tokia išimtis iš daugybės kriminalų, nes atspindi „šiokį tokį“ supuvimą. Kieno, kokį – gal paliksiu spręsti skaitytojui.

Priminsiu: iš kauniečių šeimos buvo atimti du vaikai ir perduoti globėjams. Tad dabar – citatos iš įvairiuose žiniasklaidos šaltiniuose skelbtų pranešimų. Šie žodžiai, kaip buvo rašoma ir sakoma, priklausė ne žurnalistams, o įvairaus rango pareigūnams – policininkams, vaikų teisių „gynėjams“...

„Vaikai buvo paimti gatvėje po telefono skambučio, kai praeivis pranešė vaikų teisių tarnybai, kad motina muša savo vaiką. Anksčiau ši šeima į policijos akiratį patekusi nebuvo“.

„Ši šeima buvo seniai stebima vaikų teisių tarnybos“.

„Motina buvo neblaivi“.

„Motinos girtumas nebuvo nustatinėjamas“.

„Šeimos namuose buvo rasta vaikų baudimo įrankių – rykštė“.

„Jokių rykščių ar ko nors panašaus šeimos namuose rasta nebuvo“.

Kad įvairių pareigūnų pasiaiškinimai skiriasi – čia nieko nuostabaus. Sakysim, jeigu, norint iš šeimos paimti vaikus, užtenka praeivio skambučio – čia jau kvepia ypač neskaniai. Juk tada, sakysim, bet kuris kaimynas gali paskambinti, kad jūs skriaudžiate savo vaikus, ir pas jus prisistatę pareigūnai paims jūsų vaikus. Ko gero, todėl vėliau atsirado paaiškinimas, kad šeima buvo stebima seniai. 

Bet kodėl apie šiuos ir kitus nesutapimus nekalbėjo žiniasklaida? Kodėl visos diskusijos susivedė vos ne į viena: ar gali mama pliaukštelėti bėgti per gatvę norinčiam vaikui, ar ne, ir ar rykštė (kurios, kaip paaiškėjo, net nebuvo) yra tinkama auklėjimo priemonė? O vienas dienraštis net išspausdino „rimtą“ straipsnį, svarstantį, kokią naudą iš šios istorijos stengėsi išplėšti politikai. Paimti vaikai – nesvarbu, kur kas svarbiau dienraščio nemylimi politikai. 

Atsakymo į tai žiniasklaidoje nerasime. Daug paprasčiau ir skaitytojui įdomiau (be jokios ironijos, tokį jau skaitytoją turi tokia žiniasklaida) yra paimti interviu iš kokios nors visokių teisių gynėjos. Mes Lietuvoje tokių vos ne etatinių turime, visokios politinės prostitutės degančiomis akimis keliauja iš vieno laikraščio į kitą, iš vienos televizijos į kitą, ir aiškina, kaip pas mus pažeidinėjamos žmogaus (ir vaikų) teisės ir kokį didelį darbą dirba vaikų teisių tarnybos.

Neabejoju – yra tarnybų, kurios gerai dirba. Gal jų net dauguma. Bet kai girdžiu, kad per mėnesį iš šeimų buvo paimta, pasak vienų, penki šimtai, o pasak kitų, šeši šimtai (kas čia smulkinsis ir nurodinės tiksliau), toks skaičius verčia nerimauti.

Ir toks skaičius rodo, kad vaikų teisių pareigūnai uoliai dirba. Nenuostabu, atlyginimą jie gauna neblogą. Pavyko sužinoti, kad Utenos rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų vidutinis atlyginimas yra 1298,83 Eur (2018-09). Gaila, kad neradau, kokie vaiko teisių sargų atlyginimai Kaune, bet turbūt ne menkesni. Tad suprantama, kad norint neprarasti tokio darbo, reikia stengtis. Juk jeigu vaikui atsitiks nelaimė, tada jau, kaip pas mus Lietuvoje įprasta, niekas netirs, ar vaikų teisių tarnybos darbuotojai galėjo, ar negalėjo sužinoti, kas darosi kiekvienoje šeimoje. Todėl apsidraudžiant geriau imti visus iš eilės, jeigu tik „gautas signalas“.

Tai viena priežastis, dėl kurios iš tėvų atimama tiek daug vaikų. Bet gali būti ir kita, ir tai jau būtų tikrai negerai. Iš šeimos paimti vaikai atiduodami globėjams. Globėjams už tų vaikų priežiūrą mokamas atlyginimas. Kuo daugiau vaikų prižiūri globėjai, tuo didesnis jų uždarbis? O gal tuo uždarbiu yra dalinamasi? Gal todėl vaikų teisių tarnybos sako, kad šeimos turi „bendrauti“ su jais? Ką tai reiškia – bendrauti?

Negeras sąžiningų žmonių kaltinimas? Nekaltinu, tik prisimenu, kad būtent dėl tokios istorijos – vaikų perdavinėjimo, tiksliau – pardavinėjimo globėjams buvo pradėtas teisminis tyrimas Norvegijoje, iš kurios Lietuva nusižiūrėjo vaikų teisių tarnybos modelį. Kai tyrimas Norvegijoje tik buvo pradėtas, žiniasklaida rašė, kad šios šalies modelis pasirodė esąs ne toks jau geras ir sukuriantis terpę korupcijai. Kuo šis tyrimas baigėsi – mūsų žiniasklaida mums nepranešė. Mes dabar jau turime savo tarnybą.

Šeštadienį, kai vaikai jau buvo grąžinti į šeimą, vienas regioninis laikraštis pacitavo tokią šiek tiek žinomą atlikėją, kurios skusta galva labiau sėdimąją primena. Ta atlikėja piktinosi, kad buvo grąžinti vaikai, kuriuos mama gatvėje mušė rykšte. Laikraštpalaikis nemalonėjo paaiškinti skaitytojams, kad atlikėja meluoja. Tokius jau žurnalistus turime. 





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Reklama ir skelbimai svetainėje