Laisvė, „Laisvė“ ir „stukačių“ kultas

Su tokia organizacija, kuri vadinosi „glavlitas“, kadaise teko susidurti, maždaug prieš 40 metų. Tada dirbau „Vagos“ leidykloje, o „glavlitas“ prižiūrėjo, kad „Vagos“ leidžiamos knygos atitiktų... net nežinau ką, nes jokių rašytinių nurodymų, kaip turi būti rašoma, nebuvo. Tiesiog, kad teisingai būtų rašoma.

Kad teisingai būtų kalbama ir galvojama, prižiūrėjo kita organizacija, kuri vadinosi KGB. Ir jeigu knygas, ieškodami neteisingų minčių, skaitė „glavlito“ darbuotojai, tai apie neteisingas kalbas ir mintis (taip, ir mintis, kurios, jei negeros, irgi buvo baustinos) KGB informuodavo žmonės, kurie buvo vadinami „stukačiais“.

Bet čia trumpas sugrįžimas į praeitį. 

O neseniai, praėjusį rugsėjį, tarp sutikusių popiežių oro uoste buvo dvi tautiniais rūbais aprengtos mergaitės, viena iš kurių – tamsiaodė. Tada žinomos dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė savo feisbuko paskyroje rašė: „Jau geriau ufo su Lietuvos tautiniais drabužiais, nei juodaodė... Neprisikapstau iki gilios semantikos. Paaiškinkite, prašau, kas atsakingas už tokią idėją?!“.

Tada, kaip įprasta tokiais atvejais sakyti, šie žodžiai sukrėtė visą Lietuvą. Tie, kuriems kažkoks korektiškumas visai kažką sumaišė, kuriems negras nebegali būti negru, o čigonas – čigonu, puolė kaltinti E. Masytę rasizmu: kaip ji išdrįso... nežinau, ką išdrįso – gal juodaodę juodaode pavadinti? Gal paklausti, ar tikrai Lietuvoje kas antras – juodaodis? O jeigu šito ji net neklausė, tai gal apie tai pagalvojo.

Įdomiai žurnaliūgos aiškino, kodėl popiežių Lietuvoje prie lėktuvo sutiko mulatė. Girdi, ta mergaitė augo Italijoje, todėl moka itališkai, ir kai popiežius kreipsis į jį sutinkančius vaikus itališkai, ji galės jam atsakyti...

Čia jau „durnių“ ieškojimas. Popiežius nežinojo, kad Lietuvoje kalbama lietuviškai? Ir norėjo iš karto kreiptis į jį sutinkančius vaikučius: „Kaip gyvenate, brangiosios?“ Ir viena brangioji jam, kaip jis ir tikėjosi, būtų itališkai atsakiusi: „Ačiū, gerai“.

O kodėl iš karto nebuvo parašyta, kad ta tamsiaodė – žurnalistės duktė? Ir kad tai visai nesusiję su kokiu nors „blatu“, tiesiog rengėjai pamatė mergaitę, išgirdo, kaip ji gražiai itališkai šneka, pasakė – „O!“ – ir pastatė prie lėktuvo trapo. Jokių negerų minčių čia neturėtų kilti.

Ir nors tada Lietuva buvo „sukrėsta“, šis dalykas jau buvo spėjęs pasimiršti. Bet štai Laisvės gynėjų dienos išvakarėse dainos „Laisvė“ atlikėja E. Masytė gavo Žurnalistų etikos tarnybos raštą, kuriame reikalaujama, kad moteris per dvi savaites raštu pateiktų paaiškinimus ir juos grindžiančius argumentus – trumpai tariant, paaiškintų, ką popiežiaus vizito metu ji iš tiesų norėjo pasakyti.

Štai taip. Maža ką tu pasakei. O gal tu ne tai norėjai pasakyti. Gal kažką nutylėjai. Aiškinkis. Nes jeigu E. Masytės įraše nėra kurstymų susidoroti ar imtis bet kokių aktyvių veiksmų, dėl kurių būtų galima tiesiai kreiptis į prokuratūrą, tai gal jos mintys negeros? Gal ji kažko baustino norėjo, bet neparašė? Tegul parašo, ką iš tikrųjų norėjo parašyti! 

Ar laisvės tiesiog pasakyti, kad mulatės aprengimas lietuvių tautiniais rūbais ir jos išstatymas prie popiežiaus lėktuvo trapo tau atrodo „korektiškumo lazdos perlenkimu“ , tu jau nebeturi, o gal niekada ir neturėjai, niekada tokios laisvės ir nebuvai įgavęs?

Žurnalistų etikos sargai negalėjo nežinoti, ką tada rašė E. Masytė. Ir jeigu ne dviejų „stukačių“ skundai, gal ir nebūtų reikalavę jokio pasiaiškinimo. Bet jeigu yra „signalas“, jį reikia tikrinti. Pasiaiškinti, kas norėta pasakyti. Kiek prisimenu, visais laikais „signalai“ buvo tikrinami, taip žmonės parodydavo, kad dirbi. 

Tiesa, dabar „stukačiai“ vadinami pilietiškai susipratusiais, ir netgi yra skatinami. Pavliko Morozovo idėjos gyvos: skųsk kaimyną, brolį, tėvą, ir būsi gerbiamas pilietis. Užtat suprantamas kilęs pasipiktinimas, kai buvo pasiūlyta už melagingus skundus bausti. Laisvė ir pagarba „stukačiams“.

Žiūriu – visur, ką parašiau, vieni sutapimai. Sutapimas yra ir tai, kad Tarnyba skundą gavo spalį, o E. Masytei parašė tik Laisvės gynėjų dienos išvakarėse. Ir tai, kad prie trapo atsidūrė ta mergaitė, o ne kita, ne to, o ano duktė. O jeigu šio rašinėlio pradžioje aš prisiminiau „glavlitą“ ir KGB – nesusipratusių piliečių minčių „grynintoją“, tai tik prisiminimas, ir tai nesusiję su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, na, visiškai nesusiję, ten buvo dvi organizacijos, o čia viena. 

Bet vienas dalykas nėra sutapimas: tai, jog pabaigoje atsakingai pareiškiu, kad rašinėlyje nebandžiau kurstyti kokios nors nesantaikos ar raginti susidoroti. Pabrėšiu, kad net mintyse to nebuvo. Tegul visi gyvena laisvėje. Žurnaliūgos, kurie žmonių negirdi, irgi.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

Reklama ir skelbimai svetainėje