viagra super force buy over internet

Šmeižto įteisinimas

Šito ir reikėjo laukti. Jeigu sutinkant praėjusius metus, kurie buvo paskelbti partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais, pasižymėjo Rūta Vanagaitė, apšmeižusi Lietuvos partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą, tai šiemet šmeižto neleido užmiršti Lietuvos „kultūrininkai“, skyrę Nacionalinę kultūros ir meno premiją Mariui Ivaškevičiui, 2002 m. išleidusiam romaną „Žali“, kuris pernai buvo „žmonių prašymu“ išleistas pakartotinai.

Sausio 13-ąją Seime Laisvės premija apdovanoti septyni Lietuvos partizanai išsakė pasipiktinimą tokiu Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu. Tačiau Vasario 16-ąją Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nekreipdama dėmesio  įteikė M. Ivaškevičiui premiją.

Užtarėjų M. Ivaškevičius rado daug. „Plunksnos brolį“ užtarė Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, šmeižtą pavadinusi žodžio ir kūrybos laisve. Tą patį kalbėjo ir Tomas Venclova – disidentas, daug metų praleidęs įvairiuose lageriuose, atsiprašau, tuo metu, kai disidentai iš Lietuvos buvo gabenami į Potmą, savo tėvelio Antano Venclovos, parvežusio į Lietuvą Stalino saulę, su meile išlydėtas į užsienius. Ir dar prisidėjo Vieno lito literatūrinės premijos laureatas rašytojas Markas Zingeris.

Beje, su tokiu pat užsidegimu T. Venclova gynė R. Vanagaitę. Jis tada irgi kalbėjo apie žodžio ir kūrybos laisvę.

Ar verta stebėtis, kad „įvairaus plauko visuomenės veikėjų nepasitenkinimas“ (citata iš vasario 16 d. skelbto straipsnio portale lrytas.lt; čia, matyt, turimi galvoje partizanai) nepakeitė nei minėtos komisijos, nei Prezidentės nuomonės. Įteikdama premijas, D. Grybauskaitė sakė: „Be įvairovės, be mūsų skirtingumo pripažinimo nei mes, nei valstybė negalėtų judėti į priekį <...> Lietuva turi išlikti ta europinės kultūros ašimi ir šalimi, kurioje mes turime laisvę būti laisvais“.

Ko gero, tokie žodžiai Lietuvoje įteisina šmeižto laisvę. Vienas dalykas, kai kūrinyje kalbama apie išgalvotus veikėjus. Vargu ar būtų kilęs toks triukšmas, jeigu M. Ivaškevičius būtų pavaizdavęs kokį partizaną, sakysim, Petrą Bimbalą, girtuokliu ir prievartautoju. Kritikams būtų galima atšauti: argi tokių nebuvo? 

Tačiau visai kitas dalykas, kai aprašomi tikri žmonės. M. Ivaškevičiaus knygoje minimi Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius Jonas Žemaitis-Vytautas, nukankintas 1954 m. Maskvoje. Seime kovo 15 d. bus minimos jo gimimo 110-osios metinės. Gal ir Prezidentė ateis, gal ir kažką gražaus pasakys, M. Ivaškevičių pacituos...

„Veikia“ M. Ivaškevičiaus romane ir Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius, žuvęs 1947 m. Viename epizode aprašoma, kaip jis, pamatęs dvi dviračiu važiuojančias moteris, vieną iš jų pasigavęs išprievartavo. Citata: „Kasperavičius turėjo jaustis kaip įsiutęs plėšrūnas, vienu šuoliu nuo bandos atsiplėšęs sau auką. Kasperavičius ją laikė už pažastų, ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko“.

Jeigu tai – ne šmeižtas, o kūrybos laisvė, siūlau ištrauką iš NN romano „Daukanto aikštė“: „Linas, užėjęs į Dalios kabinetą, turėjo jaustis kaip plėšrūnas, patekęs į aukos urvą. Linas paėmė Dalią už pažastų, užvertė ant stalo, ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko“.

Specialiai ponui M. Zingeriui – ištrauka iš visiška kūrybos laisve pasižyminčio NN romano „Rabino nuotykiai“: „Rebė Zingeris turėjo jaustis kaip mokytojas, baudžiantis nepaklusnią mokinę. Markas laikė Sarą už pažastų, ir ji kojomis nelietė žemės“...

Tai kūrybos laisvė, tai menas? O gal reikėtų sakyti, kad M. Ivaškevičius specialiai savo romano herojais pasirinko realiai tuo metu gyvenusius ir už laisvę kovojusius žmones? O ne, sakysim, Brazauską (Algirdą Mykolą) ar Marcinkevičių (Justiną).  

Internete buvo toks komentaras: „Vanagaitė ir Ivaškevičius gali nebaudžiami šmeižti lietuvius. Pabandytų lietuviai šitaip parašyti apie žydus“. Pritariu – žydai gina savo tautiečių garbę, net jeigu tai būtų, sakysim, lietuvių partizanus šaudęs Nachmanas Dušanskis, radęs prieglobstį Izraelyje. Tai ką retai pasakysi apie lietuvius, kurie pasirengę kiekviena proga ar be jos apdergti saviškį, ypač jeigu jis kovojo su komunistais. O dergėjams dar ir premijas duoda.

Beje, Taikos premija – 5000 eurų, kuriuos pasidalino 7 partizanai. „Partizanų juodintojui ir čekistinių budelių aukštintojui“ (citata iš portalo alkas.lt) M. Ivaškevičiui skirta nacionalinė kultūros ir meno premija, kurios jis esą norėjo atsisakyti, – 30 400 eurų. Laimė, kad už laisvę kovoję partizanai apie premijas negalvojo.

Užtat jau galima ir pagalvoti, kam „nacionalinę“ premiją vertėtų skirti kitais metais. Žinoma, pirmas eilėje turėtų būti T. Venclovos dėdė Petras Cvirka, irgi atvežęs į Lietuvą Stalino saulę. O už kūrybos laisvę ir drąsą, žinoma, nusipelnė būti apdovanota R. Vanagaitė.   





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje