viagra super force buy over internet
Žinutė
  • Failed loading XML... StartTag: invalid element name Extra content at the end of the document

Kai nežinai, kur eini, nepaklysi

Visos statistikos apie gerėjantį ar nelabai gyvenimą, apie nebrangstantį prekių krepšelį yra įdomios. Į prekių krepšelį surašytos prasčiausios prekės, kurios kainuoja mažiausiai, ir todėl aišku, kad jos skirtos dirbantiems žmonėms, kuriems pinigų reikia ir apsirengimui, ir kelionei į darbą, ir dar vaikams. Aišku, jiems taupyti reikia. 

Kitas dalykas – pensininkai. Šiems, kaip visos valdžios mano, nei apsirengti geriau reikia, nei vaikų išlaikyti, vienas rūpestis belikęs – pavalgyti. Todėl, čia irgi visos valdžios taip mano, jie gali ir šį tą geresnio nusipirkti. Aš jau apie tuos, kurie iš pašalpų gyvena, nekalbu. Tiems visokie bankai, ne tie, kurių žmonės, kol gali, saugosi, maistą už dyką dalija. 

Čia aną dieną per radiją girdėjau – skundėsi kažkokie vargšai, kad šiemet į „pajoką“ mažai prekių įdėjo, ypač mėsos konservų. Vargšus maisto bankai suprasti turėtų ir duoti tokių produktų, kuriuos pardavus galima ko nors kito nusipirkti. Ir ne ponų reikalas, ką vargšai už parduotus konservus perka. Ką, ponai irgi prieš 15 metų gerti metė, kaip vienas ministras, kad tokie aršūs kovotojai už blaivybę pasidarė? Sutikite, gyvenimas be sugėrimo – bespalvis, pilkas...

Apskritai visokių statistikos departamentų ir šiaip ekspertų neklausau todėl, kad jų statistika veikia principu: ko ponas pageidautų? Aš savo metodą turiu, kuriuo pasinaudodamas tiksliai nustatau, kaip gyvenimas – blogėja ar gerėja.

Tas metodas vadinasi „Parduotuvė ir piniginė“. Teisingiau, kortelė, nes piniginėje šiais laikais pinigų nelaikome, tik talonus į polikliniką. Taigi, nuvažiuoju į parduotuvę, apsiperku ir palyginu, kiek dabar išleidau ir kiek panašiems pirkiniams reikėjo prieš dešimtmetį. 

Aišku, jeigu kasdien į parduotuvę vaikščiotum, suskaičiuoti būtų sunkiau, bet mes tik kartą per savaitę, o kartais ir per dvi apsiperkame, todėl palyginti ne taip jau sunku.

Taigi, prieš dešimtį metų, „lyg šiandien prisimenu“, geram apsipirkimui, kai visos atsargos daugmaž būdavo pasibaigusios, išleisdavome iki dviejų šimtų litų. Ne visada, žinoma, tiek, bet pasitaikydavo. O šimtą litų išleisti – čia normalu būdavo. 

O dabar kaip? Ogi galima daryti išvadą, jog nereikia klausyti tų, kurie šneka, kad viskas brangsta. Atvirkščiai, už du šimtus eurų dar niekad nesame pirkę. Šimtą pakloti – taip, tenka, bet toli gražu ne visada. Neblogėja gyvenimas, anksčiau šimtas, ir dabar šimtas...

Tiesa, atsiranda tokių gudruolių, kurie primena, kad anksčiau litais mokėdavome, o dabar eurais. Bet gerai prisimenu, kaip prieš lito keitimą į eurą (teisingiau, 3,45 lito į vieną eurą) ne ekonomistai šnekėjo, kad euras perkamąją galia greitai prilygs litui. 

Netiesa? Žmonės taip nemano. Prieš dešimtį metų už balsą dešimt litų mokėdavo, o per tuos, kurie praėjusį sekmadienį buvo, – dešimt eurų.

Visokie statistikos skaičiuotojai sako, kad per dešimtmetį ir pensijos, ir atlyginimai padidėjo dvigubai, o pensijos netgi daugiau negu dvigubai. Dėl atlyginimų – nežinau, nežiūrėjau, o vidutinė pensija 2009 metais, rašoma „Sodros“ tinklapyje, buvo 830 litų (240 eurų), o šiemet ji būsianti 330 eurų. Dvigubo kilimo nematyti.

Paslaptis ta, kad gero gyvenimo skaičiuotojai ima 2006 m., kai vidutinė pensija buvo 140 eurų. O 2009 m. – jau 240 eurų. Štai kur buvo kilimas, jau galima sakyti – vos ne dvigubai! Bet šito nenorima prisiminti, ir priežastis labai paprasta: po to kilimo sekė krizė ir taupymas, nes „Sodroje“ nebeužteko pinigų, teko skolintis, su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis...

Bet ką apie pakilimus ir nuosmukius bešnekėtum, faktas vienas: kol kas viskas brangsta, ir brangs, jeigu brangs pasaulyje, ir pigs, jeigu pigs aplink mus. Ir apskritai, kalbant apie pensijas ir kainas, reikėtų lyginti, kokią dalį vidutinio mėnesinio atlyginimo ta pensija sudaro. Pas mus ji – 45 proc. Kitaip tariant, išėjęs į pensiją, savo poreikius turi susimažinti daugiau negu dvigubai. Čia jau, kaip sakoma, aiškiau nebūna.

Būtų įdomu sužinoti, į ką mūsų valdžia žada lygiuotis, didindama visokius minimumus, pašalpas ir pensijas. Būtų smagu, jeigu pavyzdžiu būtų paimtas Liuksemburgas, kur vadinamoji pakeitimo norma (dydis, nusakantis, kokią buvusio atlyginimo dalį sudaro pensija) yra beveik 90 proc. Bet gal nereikia stengtis iššokti aukščiau bambos, gal pradžiai užtektų pasivyti kokius nors Europos skurdžius, pavyzdžiui, Rumuniją, kurioje žmogus, išėjęs į pensiją, gauna apie 75 atlyginimo?

Bet rytų išmintis sako: kai nežinai, kur eini, tai ir nepaklysi. Gal nereikia žinoti, ką vejamės, nes kadaise, Nikituškos Chruščiovo laikais, jau ir Ameriką vijomės... O mes šį antradienį į parduotuvę važiuosime. Atsargos dar ne visos baigėsi, tad šimto eurų išleisti veikiausiai nereikės.





Varduvininkai:


-oji metų savaitė, metų diena.

Išsinuomočiau žemės

lrytas.lt

Reklama ir skelbimai svetainėje