Su vaikų tarpusavio pavyduliavimo problema susiduria kone kiekviena šeima, auginanti daugiau nei vieną vaiką. Ši problema egzistavo visais laikais. Pavydas – natūralus jausmas ne tik suaugusiųjų, bei ir vaikų pasaulyje. Juk savanaudiškumas tam tikra prasme yra prigimtinė savybė, kurią išmokstame kontroliuoti su laiku, augdami tinkamoje aplinkoje ir matydami tinkamus pavyzdžius. To išmoks ir mažieji pavyduoliai. Vaikai dažniausiai susiduria su trimis pavydo formomis: pavydas sesei ar broliui, pavydas tėvams, pavydas bendraamžiams.
Kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas kontroliuoti, rodyti savo valdžią – tai psichologinis smurtas, kuris ne taip jau retai sutinkamas mūsų tarpusavio santykiuose. Kyla klausimas: kodėl žmogus pradeda naudoti psichologinį smurtą prieš kitus? Tyrimai rodo, kad vaikai, vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys pradėti smurtauti ir tokiu būdu „spręsti“ savo patirtas skriaudas ir problemas.
Kas tai yra meilė sau? Ar reikia mylėti save? Juk šiandieniniame gyvenime sutinkame tiek daug egoizmo, puikybės, savimeilės. Kaip atpažinti savimeilę nuo meilės sau, kur yra juos skirianti riba? Daugelis iš mūsų atsakymo į šį klausimą ieško nuolat.
Kovo 14–20 d. „Vaikų linija“ jau septintą kartą kviečia į „Veiksmo savaitę BE PATYČIŲ 2016“. Nors šiuo metu daug ir dažnai kalbama bei rašoma apie patyčių ypatumus tarp vaikų ir paauglių, tačiau jos, deja... tebevyksta. Tad, rūpinantis savo vaiko emocine būsena bei saugumu, labai svarbu laiku pastebėti ir atpažinti, ar vaikas nekenčia nuo patyčių.
Artėjant Kalėdoms, visuomet atgyja atleidimo tema. „Atleisti ar ne?“, „Atsiprašyti ar ne?“ – svarstome, perkratome savo mintis. „Atsiprašau“ – daugumai iš mūsų sunkiausiai ištariamas žodis. Atsiprašymas – svarbus socialinis ritualas, kuriuo įskaudintam žmogui parodoma pagarba ir supratimas. Atsiprašydami mes pripažįstame savo klaidą, atsiprašymas tirpdo pyktį ir padeda išvengti vėlesnių nesusipratimų.
Savigarba yra kiekvieno mūsų autentiškos būties centras. Tai stovėjimas ant savo kojų, buvimas savo paties gyvenimo šeimininku. Pagaliau žmogus sugeba mylėti kitą žmogų tik tiek, kiek moka ir gali mylėti save – nei daugiau, nei mažiau. Savigarba sudaro ir tinkamo buvimo su kitais esmę. Negerbiantis savęs, pastoviai save nuvertinantis žmogus pasmerkia save izoliacijai, vienišumui. Savigarbos stoka mūsuose yra ne tik psichologinis, bet ir socialinis reiškinys.
Žmogaus gyvenimo sėkmė – tai pastato statymas trimis dimensijomis: materialine, santykių su kitais žmonėmis ir emocine. Kitaip sakant, turime siekti savo tikslų, išsaugodami gerus santykius bei reputaciją ir neaukodami geros savijautos. Tačiau, jei materialinis ir socialinis aspektas paklūsta tam tikrai logikai, tai emocinė sėkmingo gyvenimo dimensija atrodo sunkiai kontroliuojama.
Varduvininkai:
-oji metų savaitė, metų diena.